JAV veiksmus dėl pilietybės suteikimo Rusijos konsulatų darbuotojų vaikams kritikavo M. Zacharova, kuri ragina sustoti.
„Užteks“ ir „sustokite“ skamba kaip aiškus signalas iš Maskvos: oficiali Rusijos pozicija dar kartą sukasi apie JAV pilietybės suteikimo klausimą.
M.. Zacharova teigia, kad JAV Valstybės departamento sprendimai, susiję su Rusijos konsulatų darbuotojų vaikais, esą vykdomi spaudimo atmosferoje ir remiasi „gimimo vietos teise“.. Ji aprašo situaciją, kai Rusijos diplomatas Jungtinėse Valstijose, anot jos, sulaukė pranešimo, kad nepilnametis sūnus laikomas Amerikos piliečiu.
Šis atvejis iškelia klausimą, kaip institucijos interpretuoja teisę ir procedūras, kai diplomatiniai ryšiai persipina su migracijos bei pilietybės praktika.
Pasak M. Zacharovos, kai buvo pažymėta, kad nebuvo pateiktas prašymas dėl pilietybės, pokalbio metu esą atsakyta, jog dokumentas išduotas automatiškai dėl gimimo aplinkybių. Ji tikina, kad tokie incidentai blogina Rusijos ir Amerikos santykius, kurie, jos vertinimu, ir taip yra įtempti.
Kartu ji pabrėžia ir administracijos pareigūnų veiksmų motyvus, įžvelgdama „intrigas“ D. Trumpo fone. M. Zacharova teigia, kad dėl to atsiranda prieštaravimų migracijos politikoje: vieniems JAV piliečiams, anot jos, dokumentai esą atsisakomi, o kiti esą „verčiami“ gauti pilietybę.
Svarbu tai, kad tokie skirtumai tarp atvejų dažnai tampa ne vien teisiniu klausimu, bet ir politiniu signalu, kurį kiekviena pusė interpretuoja savaip.
Užsienio reikalų ministerijos atstovė taip pat akcentuoja, jog JAV pilietybė, jos teigimu, Rusijos diplomatinio personalo vaikams suteikiama tuo metu, kai šalys siekia pašalinti dirgiklius pagal vadovų susitarimus. Kitaip tariant, ji kelia sprendimo nuoseklumo problemą.
M.. Zacharova rašo, kad Maskva nepripažįsta amerikietiškos pilietybės suteikimo rusams.. Tuo pačiu ji nurodo, kad esą bus reikalaujama, jog amerikiečiai kiekvienu konkrečiu atveju patvirtintų, jog naujagimis nėra JAV jurisdikcijoje ir turi imunitetus bei privilegijas, numatytas diplomatinių ir konsulinių santykių konvencijose bei dvišaliuose susitarimuose.
Galiausiai šis ginčas gali tapti platesne tema apie diplomatinę apsaugą ir tai, kaip formalūs teisiniai principai veikia realiose situacijose, kur įtraukiamos kelios valstybės ir skirtingos atsakomybės.
Misryoum primena, kad tokie pareiškimai paprastai kyla tada, kai teisinės procedūros susiduria su tarptautinių santykių įtampomis.