Pajūryje pietavę italai nustebo tiek porcijų mastu, tiek lietuvių virtuves skoniu ir net paprašė restorano valdytojo.
Vos per pietus paaiškėjo, kad lietuviški patiekalai gali nustebinti net išrankiausiai atrodančius svečius.
Kalabrijos regiono italai, kuriuos į Palangą atvykus teko maitinti mintimi apie pažadą supažindinti su lietuviška virtuve, pasirinko ne atsitiktinę vietą. Tiesą sakant, Misryoum planą tą dieną sukūrė paprastas noras: nusivežti juos ten, kur atmosferą ir patiekalus galima priimti kaip vieną istoriją.
Į Klaipėdą nuvykę pietų, šeimininkai (kaip ir pats pasakojimas) akcentavo ne vien meniu. Italai pirmiausia buvo priblokšti pačios užeigos įvaizdžio, ypač medinio pastato, stovinčio tarp daugiabučių. Atrodė, kad vieta svečiams iškart „įjungė“ nuotaiką paragauti daugiau, nei planavo.
Ši situacija parodė, kad kartais didžiausias efektas prasideda dar ne nuo lėkštės, o nuo to, kaip vieta pati save pristato ir ką pažada jau vien savo aplinka.
Meniu pasirinkimas buvo toks platus, kad pietų aptarnavimas tapo savotišku edukaciniu maršrutu.. Pasakojimas apie patiekalų sudėtį, ypač apie sriubas, užtruko, nes svečiams reikėjo ir skonio logikos, ir lietuviškų pavadinimų konteksto.. Vieni tokie patiekalai kaip „Šmakalas“ ir „Cibulynė“ atrodė neįprasti net tiems, kurie keliauja ir yra ragavę įvairių virtuvių.
Visgi rimčiausias momentas atėjo tada, kai ant stalo atsirado puodynės.. Vienas iš italų, išgirdęs mintį apie skonių įvairovę ir matydamas, kiek visko siūloma, sureagavo tiesiai šviesiai ir, vėliau paaiškinus, jo nuostaba buvo susijusi ne su patiekalų stoka, o su rizika „suvalgyti per daug“.. O tada, kai pasirodė kiti patiekalai, šis entuziazmas tarsi persikėlė toliau.
Kodėl tai svarbu? Nes tokios reakcijos dažnai parodo, kad turistui įspūdį kuria ne tik skonis, bet ir mastas: porcijų dydis ir patiekalų pateikimas tampa dalimi patirties.
Po ragavimo paaiškėjo, kad sriubos italams patiko, o ypač burokėlių sriuba.. Tačiau svarbiausia, kad net ir turintiems smalsumą svečiams apetitas nebuvo toks, kad viską suvalgytų iš karto.. Buvo suvalgyta mažesnė dalis šonkaulių ir keli šaukštai sriubos, o toliau prasidėjo bulviniai patiekalai, kurie, pasak pasakojimo, įtraukė dar labiau.
Bulviniai patiekalai nustebino mastu ir pateikimo gausa: jei cepelinai svečiams bent jau buvo girdėti, tai dalis kitų patiekalų jiems buvo naujiena.. Iš kelių bulvinių variantų italams labiausiai įstrigo būtent cepelinai, o šalia pastebėti ir vėdarai, bei milžiniški bulviniai blynai su mėsa.. Buvo aišku, kad užeiga čia žaidžia „iš karto viską“ principu, todėl vien fotografavimui laiko pritrūksta greičiau nei norėtųsi.
Įdomiausia scena įvyko, kai prieš svečius atsidūrė šonkaulių porcija.. Vienas iš jų, įkandęs, pastūmė didelę medinę lentą ir paklausė, ar galima pakviesti restorano valdytoją.. Paaiškėjo priežastis: italą supainiojo porcijų žymėjimas, ypač tai, kad „XL“ nurodyta tik prie cepelinų, nors jis logiškai tikėjosi panašaus principo visiems meniu patiekalams.
Galiausiai Misryoum istorija reziumuojasi paprastai: „Troboje“ „XL cepelinai“ yra tikrai dideli, o lietuviški skoniai sukuria pakankamai stiprų efektą, kad svečiai norėtų aptarti net smulkmenas su vietos atstovais.. Tokiomis akimirkomis lietuviškas gastronomijos paveldas tampa ne abstrakcija, o gyva patirtimi, kurią žmonės prisimena jau po pirmo stalo.
Įskaitant tai, kas įvyko, šis pietų epizodas tapo aiškiu priminimu: kai virtuvė drąsiai pateikia tradiciją, ji pati „susikalba“ su svečiais, net jei jų lūkesčiai atėjo iš kitos kultūros.