Lietuvos Vyriausybėje ir Seime užvirė diskusijos dėl mimanso artistų socialinių garantijų. Nors Kultūros ministerija palaiko idėją įtraukti šiuos kūrėjus į rentų gavėjų sąrašą, kitos ministerijos pasigenda aiškių kriterijų ir finansinio pagrindimo.
Seimo nario Vytauto Juozapaičio inicijuotos Profesionaliojo scenos meno įstatymo pataisos numato, kad mimansai, turintys 30 metų kūrybinio darbo stažą, galėtų gauti valstybės rentą.. Šiuo metu toks stažas yra reikalaujamas daugeliui kitų scenos meno atstovų, tačiau teisininkai ir finansų ekspertai įžvelgia nemažai kliūčių.. Teisingumo ministerija pabrėžia, kad pati „mimanso artisto“ sąvoka nėra aiškiai apibrėžta įstatymuose, o tai kelia teisinio neapibrėžtumo rizikų.
## Biudžeto ir teisinio pagrindimo dilema
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) kelia fundamentalų klausimą: kodėl pasirinktas būtent 30 metų stažo kriterijus ir ar jis atitinka pačią rentos prigimtį?. Pasak ministerijos atstovų, renta skirta kompensuoti pajamas tiems kūrėjams, kurie dėl profesijos specifikos nebegali tęsti intensyvios veiklos iki senatvės pensijos.. Nėra iki galo įvertinta, ar mimanso artistų fizinis ar emocinis krūvis reikalauja analogiško vertinimo kaip, pavyzdžiui, choro artistų ar aktorių.
Finansų ministerija laikosi griežtesnės pozicijos – šiuo metu tam tiesiog nėra lėšų. Šiuo metu renta siekia 13 bazinių socialinių išmokų (BSI), t. y. 962 eurus per mėnesį. Bet koks rentų gavėjų rato plėtimas iškart didina naštą biudžetui, o šiemet tokių lėšų planuose nėra numatyta.
## Ką reiškia būti mimansu šiandien?
Istoriškai mimanso artistai – tai masinių scenų dalyviai, padedantys sukurti spektaklio atmosferą ir mastelį.. Nors jų indėlis operos ar baleto pastatymuose yra neatsiejamas nuo reginio visumos, jų veiklos pobūdis dažnai skiriasi nuo solistų.. Kultūros ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje pagal darbo sutartis mimansais dirba vos 14 žmonių, visi jie – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.. Kitos scenos įstaigos dažniausiai pasitelkia trumpalaikes įdarbinimo formas, todėl systeminis rentų mechanizmas būtų aktualus tik nedidelei grupei žmonių.
Žvelgiant į platesnį kontekstą, ši diskusija atskleidžia gilesnę problemą – Lietuvos kultūros sektoriaus darbuotojų socialinės apsaugos trapumą.. Kūrėjai, praleidę dešimtmečius scenoje, dažnai lieka „tarp kėdžių“, nes jų darbo pobūdis netelpa į standartines darbo stažo kategorijas.. Visuomenei svarbu suprasti, kad kalbama ne tik apie pinigus, bet ir apie pagarbą profesijai, kuri reikalauja pastovios kūrybinės koncentracijos, net jei scenoje atlikėjas neturi solinės partijos.
Ateityje, norint išvengti tokių administracinių ginčų, tikėtina, teks peržiūrėti visą kūrybinių darbuotojų socialinių garantijų modelį.. Jei rentos sistema bus plečiama neatsižvelgiant į realų profesinį krūvį, tai gali išprovokuoti naujas įtampas tarp skirtingų meno disciplinų atstovų.. Diskusija tęsiasi, tačiau kol nebus rastas sutarimas dėl teisinio apibrėžtumo ir biudžeto šaltinių, mimansų rentos klausimas greičiausiai liks įstrigęs tarp ministerijų kabinetų.