R. Kuodis apie vaikų nenorinčias šeimas: „Daro klaidą, kaip ir su pensijų fondų pasiėmimu“
Ekonomistas R. Kuodis ir politikas L. Kukuraitis diskusijoje apie mažėjantį gimstamumą Lietuvoje pabrėžia, kad ekonominės priemonės yra tik dalis sprendimo. Svarbiausia – požiūrio kaita ir pilnatvės paieškos.
Kultūrinis lūžis: kodėl vaikai tapo „nepatogumu“?
Šiuolaikinė visuomenė susiduria su rimtu iššūkiu – sparčiai mažėjančiu gimstamumu, kurį ekspertai vis dažniau sieja ne tik su ekonomika, bet ir su giliu kultūriniu lūžiu.. „Misryoum“ kalbinti ekspertai teigia, kad požiūris į šeimą ir vaikus pastaraisiais dešimtmečiais radikaliai pasikeitė, tapdamas kliūtimi tautos atsinaujinimui.
Pasak ekonomisto Raimondo Kuodžio, mes pralošėme tam tikrą „kultūrinį karą“.. Anksčiau vaikai buvo natūralus gyvenimo tęsinys, o dabar, ypač didmiesčiuose, jie dažnai suvokiami kaip kliūtis karjerai ar asmeniniam komfortui.. R.. Kuodis lygina tokį elgesį su pensijų fondų klaida: „Dabar žmonės jaučiasi gerai, tačiau ateityje vienatvė pjaus laimę.. Tie, kurie atsisako vaikų, daro klaidą, kurios pasekmes pajus vėliau, kai biologiniai ribojimai nebeleis priimti kitokių sprendimų.“
Analizuojant šią problemą per laimės prizmę, tampa akivaizdu, kad hedonistinis požiūris į gyvenimą, kur maksimizuojami tik malonumai, neveda prie tikrosios pilnatvės.. Filosofine prasme, eudaimonija – pilnatvė per prasmę – dažnai reikalauja sunkaus darbo ir įsipareigojimų, kuriuos ir suteikia vaikų auginimas.. Šiuolaikinis žmogus, vengdamas šios „nepatogios“ atsakomybės, praranda giluminį ryšį su gyvenimo prasmės dimensija, kurią vėliau, mirties akimirką, gali tekti skaudžiai permąstyti.
Geopolitika ir baimė: kas iš tikrųjų stabdo tėvus?
Seimo narys Linas Kukuraitis atkreipia dėmesį į kitą svarbų aspektą – geopolitinį nesaugumą.. Pasak jo, po COVID-19 pandemijos ir prasidėjus neramiems procesams pasaulyje, visuomenė tapo itin jautri neužtikrintumui dėl ateities.. Tai veikia tarsi stabdys: žmonės baiminasi kurti ilgalaikius planus, nes neaišku, kaip keisis jų pajamos, būsto rinka ar saugumo situacija regione.
Svarbu suprasti, kad vaiko auginimas šiandieninėje Lietuvoje nebėra tik „gamtiškas“ procesas – tai institucinis iššūkis.. Valstybės sistema dažnai veikia priešingai nei skatintų gimstamumą: nuo neadekvatų vaiko priežiūros išmokų lubų iki darželių trūkumo mieste.. Jei šeima po 18 mėnesių lieka be jokių pajamų ir vietos darželyje, natūralu, kad antras vaikas lieka tik teoriniu planu.
Ar valstybė gali „nusipirkti“ laimę?
Nors R.. Kuodis ironizuoja idėją „pirkti vaikus“ per milžiniškas išmokas, diskusija krypsta link sisteminių sprendimų.. Ekspertai sutaria, kad vienkartinės sumos problemos neišspręs, nes „vaiko pinigai“ atlieka skurdo mažinimo funkciją, bet ne motyvuoja turėti daugiau vaikų vidutines pajamas gaunančius žmones.. Būtinas kompleksinis požiūris: nuo būsto įperkamumo didinimo iki bendruomeniškumo skatinimo, kurį L.. Kukuraitis įvardija kaip vieną svarbiausių atramų tėvams.
Be to, ateities kontekste vis labiau ryškėja „išmanaus traukimosi“ strategija.. Kai robotika ir dirbtinis intelektas perima dalį ekonominių funkcijų, visuomenės demografinė struktūra keisis.. Galbūt tautos išlikimo klausimas yra ne tik ekonominė lenktynė su laiku, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie naujų kultūrinių ciklų, kur mada turėti didesnę šeimą, tikėtina, sugrįš kaip atsvara šiuolaikiniam susvetimėjimui.