Gamtininkas S. Paltanavičius sako, kad meškos Lietuvoje ne tik užklysta, bet ir pasilieka ilgesniam laikui. Specialistai ragina elgtis atsakingai miške.
Meškų pėdsakai vis dažniau pastebimi Lietuvos miškuose, o tai kelia klausimą, ar jos čia tik užsuka, ar jau pradeda įsitvirtinti.
Pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, šiandien galima kalbėti apie naują etapą: dalis rudosios meškos į Lietuvą atkeliauja ne tik trumpam, bet ir ilgesniam laikui.. Jo teigimu, šiemet Aukštaitijoje fiksuotos bent dvi žiemojusios rudosios meškos, o tai signalizuoja, kad teritorija pasirenkama ne atsitiktinai..
Šiuo metu svarbiausia stebėti, ar meškų buvimas tampa nuoseklus, nes būtent tada keičiasi ir požiūris iš „netikėto susitikimo“ į realų gamtos procesą.
Tą, kaip meškos prisitaiko prie aplinkos, iliustruoja ir atvejis Ignalinos rajone, kai gyvūnas įsisuko į bičių avilį bei maitinosi ne medumi. Vis dėlto gamtininkas pabrėžia, kad galutinės išvados apie sugrįžimą bus aiškesnės tuomet, kai Lietuvoje pavyks užfiksuoti ir jauniklius.
Jo teigimu, dažnai pastebimos meškos būna jaunos, o jas iš savo teritorijų gali išstumti įvairūs veiksniai. Tokie gyvūnai esą ieško naujų namų, o Lietuva yra susisiekimo vieta, per kurią jie atkeliauja iš kaimyninių regionų.
Kad kelias nėra vienkryptis, rodo ir tai, jog meškų populiaciją gausiau aptinkama ir aplinkiniuose kraštuose, todėl migracija vyksta natūraliai, o atstumas dažnai nėra toks, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio.
Specialistai taip pat primena, kad meška miško ekosistemai nėra svetimkūnis.. Valstybinių miškų urėdijos atstovas Kornelijus Alekna sako, jog rudoji meška yra didžiausias plėšrusis žvėris, turintis itin platų mitybos spektrą, todėl lengviau prisitaiko prie skirtingų sąlygų.. Jo vertinimu, meškos prisideda prie natūralaus balanso: suvalgo maitą, reguliuoja kai kurių gyvūnų populiacijas ir taip palaiko ekosistemos ritmą..
Net ir nerimą keliančio susidūrimo su meška tikimybė specialistų vertinimu išlieka nedidelė, tačiau jie ragina laikytis atsargumo miške. Pamatę gyvūną žmonės neturėtų panikuoti ar bėgti, o staigiais judesiais gali sukelti stresą ar gynybinę reakciją.
Realiu atveju svarbiausia suteikti meškai galimybę žmogų išgirsti ir išvengti konflikto: lėtai atsitraukti, neatsukti nugaros ir judant miške kalbėtis ar kitaip skleisti garsus, kad gyvūnas būtų įspėtas iš anksto. Tokiu būdu meškos dažniausiai pasitraukia pačios.
Galiausiai gamtininkų vertinimu, meškų artimiausiais metais gali daugėti, o po dešimties–penkiolikos metų jos galėtų tapti įprastesniu, nors ir negausiu, Lietuvos miškų reiškiniu. Tai reiškia, kad meškos, anksčiau ar vėliau, vis labiau taps natūralia šalies gamtos dalimi, kaip buvo kadaise.