Skaitmeninių sutrikimų kaskados gali paveikti mokėjimus, viešąsias paslaugas, transportą ir infrastruktūrą. Kaip pasiruošti, kad neparkluptų panika ir informacijos vakuumas?
Skaitmeninių krizių pradžia dažnai nėra dramatiška – dažniausiai tiesiog „nėra ryšio“, ir tada stringa vis daugiau kasdienio gyvenimo grandžių.
Tą mintį pabrėžė ITU generalinio sekretoriaus pavaduotojas Tomas Lamanauskas, kalbėdamas apie tai, kodėl net ir visiško interneto dingimo scenarijus nėra tikėtinas kasdienėmis aplinkybėmis, didesnių sutrikimų atmesti visgi negalima.. Realistiškiausia, anot eksperto, yra kaskadinio pobūdžio situacija: vienoje vietoje neveikianti sistema pradeda trukdyti kitai.. Tokie daliniai gedimai jau yra įvykę anksčiau, o jų „matomumas“ kyla iš to, kad pirmiausia nustoja veikti konkretūs dalykai – nuo atsiskaitymų kortele iki navigacijos ar registracijos sistemų.
Lamanauskas siūlo žiūrėti plačiau: internetu paremti procesai neapsiriboja naršymu.. Sutrikimas galėtų paliesti atsiskaitymus ir finansines paslaugas, viešąsias paslaugas, informavimo kanalus, transporto valdymą, oro uostų ir geležinkelių veiklą.. Panašiai veiktų ir miestų infrastruktūra: net šviesoforai vis dažniau yra platesnės miesto valdymo sistemos dalis, todėl vienas nesklandumas gali atsiliepti daugeliui vietų vienu metu.
Kad būtų aiškiau, ekspertas išskiria kelias rizikų grupes.. Pirma – kibernetinės atakos ar programinės įrangos klaidos.. Antra – fizinė infrastruktūra: duomenų centrai, antžeminiai ir povandeniniai kabeliai, bazinės stotys bei elektros tiekimas.. Trečia – palydovinės ir navigacijos sistemos, kurių vaidmuo kasdienybėje dažnai lieka nematomas.
Žvelgiant į pasaulinį interneto „stuburą“, povandeniniai kabeliai yra viena kritiškiausių grandžių.. Lamanauskas atkreipia dėmesį, kad tai jau seniai traktuojama kaip strateginio saugumo tema, o pažeidimų priežastys gali kilti ne tik dėl geopolitikos.. Net kasdienė laivininkystė ar žvejybos veikla gali tapti rizikos elementu.. Lietuvai tai nėra abstrakcija – Baltijos jūroje ryšio ir energetikos infrastruktūra pastaraisiais metais buvo pažeista ne kartą.
Dar viena mažiau aptarinėjama sritis – palydovinė navigacija.. Žmonės dažnai žino GPS kaip „buvimo vietą“, tačiau sistema naudojama ir laikui sinchronizuoti.. O nuo tikslaus laiko priklauso elektros tinklų, ryšių tinklų bei finansinių operacijų veikla.. Prie palydovinių sistemų rizikų priskiriami ne tik techniniai gedimai ar geopolitiniai procesai, bet ir kosmoso orų reiškiniai – pavyzdžiui, stiprios Saulės audros.. Istoriškai tai yra trikdžiusi net telekomunikacijas; šiandien, esant daug didesniam priklausomybės lygiui, poveikis galėtų būti platesnis.
Priklausomybė nuo skaitmeninių technologijų savaime nėra vien blogis.. Skaitmeninės priemonės leidžia efektyviau teikti valstybės, sveikatos, švietimo ir finansines paslaugas, verslui suteikia greitesnius kanalus, o žmonėms – patogumą.. Problema prasideda tada, kai vis daugiau kasdienio gyvenimo persikelia į skaitmeninę erdvę, o kartu mažėja įgūdžių bei alternatyvų, ką daryti, kai infrastruktūra trumpam „išnyksta“.
Lamanauskas vertina, kad pasirengimas yra nepakankamas, ir pabrėžia, jog tai – ne vien Lietuvos, o globali bėda.. Viena priežasčių – atsakomybės neapibrėžtumas: ne visada aišku, kas konkrečiai atsakingas už skirtingų skaitmeninių rizikų valdymą.. Antroji – koordinavimo spragos tarp valstybių, institucijų, verslo ir infrastruktūros valdytojų.. Trečioji – praktinis pasirengimas: scenarijai, streso testai, alternatyvūs veikimo būdai, kurie realiai patikrina planus, o ne lieka popieriuje.
Yra ir labai konkreti analogija.. GPS trikdžių kontekste aviacijoje vis dažniau akcentuojama, kad pilotai turi mokėti skraidyti bei valdyti orlaivį ir be palydovinės navigacijos – tai nėra papildomas teorinis priedas.. Ekspertas siūlo šį principą perkelti plačiau: visuomenė turėtų bent minimaliai žinoti, kaip funkcionuotų be skaitmeninių paslaugų.. Ne tam, kad grįžtume prie „gyvenimo be technologijų“, o kad kiekvienas realiai suprastų savo veiksmų ribas: kiek laiko galima išsiversti be įprastų atsiskaitymų, kaip gauti informaciją, kaip susisiekti su artimaisiais ir kaip elgtis, kai įprasti kanalai nebeteka.
Didžiausia rizika tokiose situacijose, pasak Lamanausko, nebūtinai yra vien gedimas.. Dar pavojingesnė gali tapti informacijos tuštuma.. Kai neveikia įprasti komunikacijos keliai, nežinomybę greitai užpildo gandai, dezinformacija ir panika.. Todėl skaitmeninis atsparumas nėra vien techninis klausimas – tai ir visuomenės psichologija, pasitikėjimas, institucijų koordinacija bei aiški komunikacija.. Kitaip tariant, svarbu ne „gąsdinti“, o iš anksto suprasti, kad tokie scenarijai gali nutikti, ir žinoti, kaip reaguoti.
Ateities ryšys, anot eksperto, turės būti ne tik greitesnis ar patogesnis, bet ir atsparesnis.. Nes kuo daugiau funkcijų valstybėje, versle ir kasdieniame gyvenime „sėda“ ant skaitmeninės infrastruktūros, tuo didesnė tampa kaina, kai ji nors trumpam sustoja.. Misryoum primena: pasirengimas prasideda nuo paprastų sprendimų – alternatyvų informacijos gavimui, aiškesnių vaidmenų ir realių testų, kurie parodo, ar planai veikia tada, kai neveikia viskas, prie ko buvome įpratę.