Marius Čepulis balandį feisbuke skelbė pokštą ir dalijosi gamtos kadrais: nuo retų paukščių iki zvimbelių ir sakurų pozuotojų.
Balandžio pradžioje Marius Čepulis pradėjo trumpa „melagyste“, o pavasariui įsibėgėjus jo kamera tiesiog nebeapsakomai rado ką gaudyti.
Pirmajame mėnesio etape jis pranešė, kad jam įkando gyvatė, o balandžio 1-ąją taip apgavo dalį sekėjų. Vėliau autorius jau džiugino žvilgsnį traukiančiais vaizdais, kuriuose aiškiai matyti, kaip greitai gamta pereina nuo žiemos tylos prie aktyvaus gyvenimo.
Tarp įamžintų epizodų išsiskyrė retas Lietuvoje gyvenantis karvelis uldukas, kurį fotografas stebėjo drevėse. Jis pats pripažino, kad paukščio išvaizda nėra išskirtinai „programiškai“ atpažįstama, todėl jį nesudėtinga supainioti su soduose dažniau matomais keršuliais ar naminiais karveliais.
Įdomu ir tai, kad balandžio vaizdai neapsiribojo vien paukščiais: Čepulis fiksavo ir žieduose besimaitinančias vabzdžių scenas, tarp jų – musę zvimbeklę bei jos nektaro siekimą. Šalia to jis pasakojo apie gaurabitę, kurią, atsižvelgdamas į išsikišusį straubliuką, pavadino miško drambliuku.
Tokie kadrai primena, kad pavasarį „gražu“ ne tik tada, kai žiedai žydi ryškiausiai, bet ir tada, kai kasdienybėje pastebi mažus, darbščius gyvūnus, kurie dažnai lieka nepastebėti.
Velykų išvakarėse fotografui pavyko užfiksuoti Varėnos krašto miške laisvai besiganantį stumbrą. Kadras pareikalavo ir smulkios aukos: pasivaikščiojimo metu jis pametė automobilio raktelį, o žmona turėjo atvežti atsarginį.
Kituose kadruose akis traukė danielių būrelis, o daugiausia „patiktukų“ surinko balandį užfiksuota žavi voveraitė. Kai kurie iš stebėjimų buvo netikėti: tuo metu, kai daugelis vilniečių fotografavosi prie sakurų, Čepulis savo „pozuotojus“ rado tarp žiedų.
Tarp sakurų jo fotoobjektais tapo mėlynoji zylė, karklažvirblis, liepsnelė ir juodasis strazdas. O už žiedų ribų, paprastesnėse aplinkose, jis įamžino didįjį margąjį genį, sniegenos patinėlį ir kalninę kielę, dar ne visiems aiškiai atpažįstamą.
Savo ruožtu gandrai balandį taip pat pateikė scenų rinkinį: trys jauni paukščiai „aiškinosi santykius“, o dar vienas sutikto gandro vaizdas, kaip pats autorius taikliai pastebėjo, atrodė ypač piktas.
Balandžio pabaigoje Čepulis fiksavo strazdą su jaunikliais ir atkreipė dėmesį, kad ne visi paukščiai dar spėjo grįžti, tačiau strazdžiukai jau tuoj paliks lizdą.. Ši perspektyva svarbi, nes primena: kiekvienas pavasaris turi savo ritmą, o tie, kurie peri ir auga, juda pirmyn net tada, kai mes dar tik spėjame dairytis.